@stanislovasm.7313

4 months ago

Po tokio pokalbio, klaviatūros turėtų užsidegti nuo komentarų, bet … Pastebiu tendenciją jog įvairios krypties lietuvių akademikų ir visuomeninkų pokalbiuose visada yra toks keistas tarpas tarp “kodėl taip yra?” ir “kaip turėtų būti”. Kalbėti ir klausti “kodėl?” galima iki begalybės ir prirašyti kalnus disertacijų, bet jeigu norime kažką keisti, manau reikia nepabijoti kurti vizijas (kas manau ir turėtų būti intelektualų pareiga), kurių pagalba galima pabandyti sukurti tą “kaip turėtų būti”. Dabar akademikai saugiai sėdi stebėtojų ir komentatorių pozicijoje, ir tai lemia jog “karavanas” eina be šitų išmintingų žmonių, kurie, atvirai pasakius, bijo veltis. Saugi pozicija rašyti disertacijas ar knygas ir stebėti pro langą vykstantį pasaulį, ir niekada “nesusimauti”. Dar vienas aspektas, kuris mane stebina šiame ir kituose panašiuose pokalbiuose yra tai jog bandant suprasti kodėl šiuolaikinė Lietuva yra tokia, kokia yra, atrodo tendencingai, ignoruoja šiuolaikinės Lietuvos istoriją ir ,mano nuomone, šią spragą užpildė ne istorikai, o žurnalistai - https://youtu.be/oj-HYDT1gW8?si=aCh6l9JYzvdJ2vb8 (rekomenduoju, geriau nei “Sopranai”). Mano manymu jog istoriją formuoja visuomenių elitas - kieno rankose kortos, to ir taisyklės (ir nesiplėsiu į sąmokslo teorijas jog tos kortos galbūt buvo padalintos dar iki 1990 kovo 11). Visai nesenai perklausiau Roberto “Poltavą” - ten buvo labai taikliai aprašytas ATR elitas ir jo kontekstas, ir mano matymu, radau labai daug paralelių tarp to kas buvo tada, ir to kaip yra šiandienos Lietuvoje (manau lengva pritaikyti ir šių dienų Europai). Sąjūdis sudainavo, bet kai atėjo metas valdžiai, dėja, ji atiteko žmonėms, kurie ir tada ir dabar, mato valstybę, kaip masių “administravimo” įrankį (nors kartais galvoju jog čia galioja ne tik Lietuvai, bet mums tai veikia skaudžiausiai), kuris reikalingas jog būtų apsaugoti interesai ir dominuojanti pozicija. Ir visa to dominavimo esmė yra tiesiog kaupti galią, ir visai nesvarbu su kuo sudaryti sandorius ir t.t. - mūsų elitas neturi idėjos apie Lietuvą. Lietuva yra dar viena investicija, ir jeigu ji nepasiteisins, jų kapitalai diversifikuoti skirtingose pasaulio šalyse. Aš būdamas 30 kelerių, galiu tik kaltinti tėvų kartą, jog jie užsileido “ant galvos” ir leido jog tokia didelė galia atitektų keletui. Lietuva yra per maža jog galėtų plėtotis, tokio kapitalizmo sąlygomis. Ir nepaisant praeities, Valstybė ir toliau nesugeba tvarkytis ir rodos toliau nesibaigia privatizacija - viešasis sektorius byra - mokslas darosi privatus, med. paslaugos irgi, soc. draudimas ir .t.t. Geriausia pastarojo meto iliustracija - mokesčių reforma, kuri parodo, kiek elitas turi galios, jog būtų apsaugoti jų interesai, ir “Valstybės administravimo kaštus” apmokėtų piliečių dauguma. Tai tokios užmaskuotos oligarchijos sąlygomis ir socialinio teisingumo stoka lemia jog piliečiai nesijaučia jog Valstybė priklauso jiems, o kai nėra “bendro reikalo”, tai kiekvienas už save. Pokalbyje nuskambėjo Lionginas Baliukevičius-Dzūkas - kuris yra puikus pavyzdys, kaip turėtų atrodyti valstybės elitas. Elitas ta prasme jog tos Lietuvos žmonės sumokėjo kraujo kainą už Valstybę (labai nemažą) ir gavo žemę. Procentaliai didžioji dauguma miško brolių ir seserų buvo iš “buožių” - tai pagrinde žmonės iš viensėdžių, iš kurių okupacija atėmė tai ką jų šeimos taip sunkiai pastatė. Bet tos Lietuvos elitas buvo ne “penki koncernai”, o labai didelė visuomenės dalis, kuriems Valstybė buvo jų nuosavybė (kažkas bandys įkišti autoritarinį Smetoną, bet jis buvo to laiko visuomenės “noras”). Apmaudu jog per šiuos atkurtos Lietuvos metus, mes taip ir nesusijungėm tarpusavyje ir tiesiog dabar kylančios cunamio bangos akivaizdoje (belieka melstis, kad ukrainiečiams užtektų jėgų, ir ji mus aplenktų), esame paralyžuoti baimės ir tiesiog dėliojame scenarijus, kaip ir ką, bet tikrai ne apie kovą. Ypač skatina nusivilimą matant, kaip mūsų išrinkti piliečiai, nesustoja žaisti “valdžia vardan valdžios”, ir “priešas už vartų” situacijoje griebiasi pigių triukų - vakar pirkom haubicas, šiandien planuojam tankus - išlaikymas ir aptarnavimas nerealiai brangūs (jeigų mūsų niekas negelbės - tai tiesiog metalo laužas po kelių SU antskridžių), tai bet užtat per paradą atorodo gerai, žmonėms patinka didelės mašinos ir tas dydis ramina (kad pražygiuos kokios extra 5 parengtos kuopos - įspūdžio nėra). Karo situacijos sąlygomis matome, kaip viskas pas mus yra skylėta - su lietuvišku pasu pas mus gali būti kas nori, saugumas nesusidoroja (klausimas - kur mes buvome anksčiau???). Apibendrinus - materialiai Lietuva gyvena kaip niekad gerai, bet kažkodėl viskam trūksta pinigų … Manau tokioje situacijoje Lietuva turi auksinę progą pabandyti dar kartą. Per ilgai tiek Europa, ir ypač mes, leidome sau prabangą, nežinoti, kaip naudotis ginklu ir kaip veikti kartu. Jeigu mes norime pilietinės valstybės, pilietinio ugdymo pamokų mums neužtenka (kas iš to, nes namie tėvas aiškina jog “visi jie ten vagys”, nors pats maketuoja savo įmonės buhalteriją, tai Dzūko dienoraščiai čia nepadės), reikia pradėti jau mokykloje. Karinis parengimas vaikams, kuris suteikia ne tik praktines žinias, bet išsprendžia visą paletę problemų - nuo užimtumo (privalgęs tablečių ar prisirūkęs nepabūsi rikiuotėj) iki sugebėjimo veikti kartu, pasitikėti vienas kitu, atsakomybės už save ir už kitą, o svarbiausia, pasijausti bendros visumos dalimi, kas yra pagrindinė problema. 12 - 16 metų vaikai yra patys imliausi, ir garantuotai tinkamai organizuojami mokymai būtų viena geriausių patirčių mokykloje. Kritikams tik primenu, jog LR rinkimų teisę turi nuo 18 metų. Dabar skambantys sumanymai tempti studentą iš studijų į poligoną, atrodo drastiškai, ne dėl pačio plano, o dėl to jog tas studentas iki šaukimo niekada neturėjo jokios panašios patirties. Būtent santykis su ginklu ir kokią idėją tas ginklas neša, nuo seniausių laikų ir buvo valstybių pagrindas. Europa turi seną, labai puikų to pavyzdį - https://youtu.be/wnBDK-QNZkM?si=hsDtWyeaN5kwhRgF (iš anksto atsiprašau už gramatiką ir stilių - tekstas neredaguotas).

5 |