Kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus – Seimo pirmininko pavaduotojas, Darbo partijos pirmininkas Andrius Mazuronis, aiškindamas, kokie būtų pagrindiniai kadencijos tikslai, jeigu laimėtų prezidento rinkimus, įvardija savo didžiausią tikslą – mažinti visuomenės susiskaldymą naudojantis prezidento turima įtaka.

„Žinant, kiek prezidentas gali daryti įtakos vieniems ar kitiems procesams, jis turėtų būti mediatorius tarp visuomenę skaldančių klausimų. Prezidentas turi stengtis susodinti skirtingas puses prie bendro stalo įvairiais visuomenės klausimais“, – videointerviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtina Darbo partijos pirmininkas A. Mazuronis.

Jį kalbina žurnalistas Tomas Kemzūra.

Kokios pagrindinės priežastys lėmė, kad A. Mazuronis nusprendė kandidatuoti į prezidentus?

„Man atrodo, visi žmonės, kad ir kur jie būtų, savo srityje siekia maksimalių rezultatų. Natūralu, kad politikų tikslas ir pagrindinis užsiėmimas – pristatyti savo idėjas, dalyvauti politiniuose procesuose ir kai kuriuose rinkimuose, – kalba Darbo partijos pirmininkas. – Aš esu ir partijos vadovas, tai natūralu, kad mano pareiga ir atsakomybė – rūpintis sėkmingu partijos pasirodymu būsimuose rinkimuose. Natūralu, kad politinės organizacijos lyderiai mano, jog jie turi dalyvauti vykstančiuose rinkimuose, ypač svarbiuose prezidento rinkimuose.

Nesuprantu kai kurių partijų vadovų, kurie kitur ieško politinių žvaigždžių ar šalinasi rinkimų. Man kyla natūralus klausimas – tai kodėl žmonės dalyvauja politikoje? Man atrodo, toks principas yra nesąžiningas politinės bendruomenės, savo paties ir visų piliečių atžvilgiu.

Jeigu tampi politiku, turbūt natūralu dalyvauti politiniuose procesuose, šiuo atveju – rinkimuose, todėl aš ir dalyvauju.“

A. Mazuronio rinkimų programoje įrašytas siekis, kad užsienio politika pirmiausia turi atitikti Lietuvos valstybės ir žmonių ekonominius bei politinius interesus. Ar dabar ji neatitinka?

„Manau, kad padaryti tam tikri veiksmai, kurie neatitinka šio siekio. Pavyzdžiui, Kinijos ir Taivano santykiai, – argumentuoja A. Mazuronis. – Šio užsienio politikos pagrindinio tikslo aš nesuprantu iki dabar. Lietuva atsidūrė ryškiose tarptautinės politikos prožektorių šviesose, bet turbūt visų politikų tikslas yra ne atsidurti šviesose, o tenkinti pagrindinius savo šalies ir visuomenės interesus.

Jungtinės Amerikos Valstijos nacionalinėje saugumo strategijoje Kiniją įvardija kaip ilgalaikę strateginę grėsmę, bet dvišalės prekybos skaičiai auga. Mes, būdami gana maži ir operuodami bendroje ekonominėje erdvėje, kuri vadinasi Europos Sąjunga, darome žingsnius, dėl kurių patiriame išskirtinius apribojimus iš Kinijos. Mums gali nepatikti politinis režimas, bet ekonomika vis tiek yra viena didžiųjų.

Galutinis rezultatas – pasiekėme situaciją, kai perkame kiniškas prekes iš kitų Europos Sąjungos valstybių, palikdami pelno dalį arba mokėdami papildomą pelno maržą šalims, per kurias perkame prekes. Prieš kurį laiką priėmėme griežtą sprendimą riboti ekonominę veiklą su Kinija, kurį Seimas neseniai keitė, nes mūsų prioritetinė pramonė negali vykdyti tam tikrų užsakymų ir gaminti produkcijos be kiniškų komponentų.

Mano nuomone, šis veiksmas, švelniai pasakius, neapskaičiuotas. Beje, Lietuva – turbūt vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje Taivano atstovybė atidaryta Taivano pavadinimu, o ne Taipėjaus. Nieko nebūtų nutikę, jeigu būtų išlikęs Taipėjaus pavadinimas. Atsidūrėme prožektorių šviesose, bet ekonomiškai nukentėjome ir kenčiame iki šiol.

Suprantu Kinijos politinio režimo grėsmes, bet bendroje ekonominėje erdvėje išsiskirti iš bendro konteksto, mano nuomone, tiesiog kvaila.“

Daugiau: www.bernardinai.lt/a-mazuronis-didziausias-tikslas….