Sandra Veprauskienė (Senovės Egipto studija „Dendera“)
Sakaros kultūrinio kraštovaizdžio atodangos: archeologinių tyrimų patirtys iš Egipto

Sakara – senovės Egipto Memfio miesto nekropolis, nusidriekęs Vakarų dykumos pakraštyje kairiajame Nilo krante. Visais faraoninės istorijos laikotarpiais Sakara išliko svarbia kolektyvinės atminties, kulto ir apeigų vieta, kurios reikšmingumą bei turtingą tūkstantmečių istoriją liudija čia iki šiol stovinčios senovės Egipto valdovų piramidės, monumentalūs aukštuomenės kapai, apeiginės koplytėlės ir dievų šventyklos.
Šiandien Sakaros archeologinio komplekso teritorijoje, nutolusioje į pietus nuo faraono Uno piramidės Procesijų kelio, mokslinius tyrimus atlieka jungtinė Leideno ir Turino (atitinkamai Rijksmuseum van Oudheden ir Museo Egizio) ekspedicija. Tarpdisciplininė tyrėjų komanda, jau kelis dešimtmečius sistemingai vykdanti archeologinius kasinėjimus Sakaros Naujosios karalystės kapinyno sektoriuje, siekia visapusiškai rekonstruoti šios reikšmingos vietovės kultūrinio kraštovaizdžio raidą. Šiam tikslui yra pasitelkiamos religinių praktikų, kultūrinės transmisijos ir kraštovaizdžio biografijos analitinės perspektyvos, kurios leidžia egiptologams nagrinėti senovės egiptiečių gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tarpusavio sąveiką Sakaroje dar įvairesniais pjūviais.
Pranešimo autorė pristatys naujausių archeologinių tyrimų Sakaroje, vykdytų 2022 m. Leideno ir Turino ekspedicijos koncesijoje, rezultatus ir pasidalins asmeniniais įspūdžiais apie dalyvavimą šioje misijoje. Pagrindiniu šio sezono tyrimų objektu tapo naujai atrastas kapas, priklausęs aukšto rango Ramzidų laikotarpio valdininkui, dievo Amono šventyklos Memfyje prižiūrėtojui vardu Panehsy. Tais pačiais metais tirtos ir greta Panehsy kapavietės anksčiau aptiktos keturios nedidelės apeiginės koplytėlės.

Lijana Muradian (Lietuvos nacionalinis muziejus), dr. Elena Pranckėnaitė (Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas)
Pamestas ar paliktas? Retų bronzinių dirbinių istorijos ir kontekstai

II tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvos teritorijoje pradedami naudoti pirmieji metaliniai dirbiniai iš bronzos: ginklai, papuošalai, įrankiai. Rytų Baltijos regione šie dirbiniai reti, nes čia nėra spalvotųjų metalų rūdos telkinių.
2011 m. išleistame „Ankstyvųjų metalinių dirbinių Lietuvoje“ kataloge suregistruoti 346 dirbiniai, datuojami II–I tūkstantmečiu pr. Kr. Iš jų 129 dirbiniai, daugiausia papuošalai, rasti 21-oje vietoje archeologinių tyrimų metu. Kiti 217 metalinių dirbinių atsitiktinai rasti atliekant įvairius žemės judinimo darbus arba ieškant su metalo ieškikliais. Dėl šios priežasties daugumos dirbinių kontekstas neaiškus, sudėtinga nustatyti, ar jie iš laidojimo paminklo, gyvenvietės, lobio ar pan. Ypač tai taikytina įvairių tipų kirviams, kurie nors ir sudaro didžiausią dalį bronzinių dirbinių, tačiau dauguma rasti ne archeologinių tyrimų metu. Dalis tokių kirvių, remiantis radimo aplinkybėmis, interpretuojami kaip lobių dalys.
Nuo 2016 iki 2023 m. ieškant metalo ieškikliais ar atsitiktinai rasta 10 įvairių bronzinių dirbinių: atkraštinių kirvių, Nortikėnų tipo kirvis, įmovinis kirvis, įmovinis ietigalis, durklas. Trijose radavietėse, siekiant nustatyti dirbinių kontekstą, buvo atlikti nedidelės apimties archeologiniai tyrimai. Pranešime planuojama pristatyti naujausius radinius, archeologinių tyrimų rezultatus ir paanalizuoti seniausių metalinių dirbinių kontekstinę medžiagą.