@bongaboom

2 years ago

Čia Saulė leidžias, bet ne visad pateka, Mintys žodžiai ir jausmai sukišti į matematiką. Nuvalkiota tematika neleidžianti miegoti, Tegul tebunie - mes pasiduodam. Tai paskutinė daina apie mūsų šalį - pažadam, Tema apie trispalvę pritvinkusią ašarom. Mes ačiū rašom lindusiem po tankais nes matyt, Sąvoka - Lietuva, pasiliko toj naktį. Turbūt nebėr prasmės klausinėt ir biesintis, Kai šnekam apie tuos kurie šypsos duodant priesaikas. Jie rūmus statos, dideli priestatai, skirtingos chatos vienodi pretekstai. Rinkimai miestuose, o aš geriu namie arbatą, Kokia prasmė, rinkt ne žmogų, o plakatą? Pakako man šimtų kurie žadėjo, bet apako, Peikė kolegas nors už nugaros mušė pitakus. Mes peikėm vakarus kurie už rytus kvailesni buvo, Paskui supratome, kad jie vienodai durni. Vienodai purvinom vinim paprastą žmogų kalantys, Juokingai purvinas algalapis. Centais pavirtęs prakaitas prie centų greit pripratina, Ir tu triniesi į sistemą kaip naminis katinas. Pamenu draugas sakė ,,grįžti nepatariu jie pavertė motulę šalį ant visko dėjusių patėvių,, Aš vėl gi pažadu šita daina paskutinė Paskutinė kurią išgirdę būsit nusiminę Nusivylę, nusilpę ir nusvilę, Jie leido dainuoti laisvę tik paprašė patylint... Čia Saulė leidžias, bet ne visad pateka, Mintys žodžiai ir jausmai sukišti į matematiką. Nuvalkiota tematika neleidžianti miegoti, Tegul tebunie - mes pasiduodam. (x2) Ekranai telikų apsimeta, kad nieko nežino, Legenda apie vyrą purpuriniu megztiniu. Iš po kojų slystant žemei jis tik ištarė prašau, Bet jį tik pakasė ir iš to padarė šou. Aš nepamiršau, nei vienos menkystos, skambių frazių ir beribės tuštumos akyse. Purvinos mįslės, ašarom tepliotos paraštės, Purvinos mįslės, o atsakymai tai pavardės. Prieštarauk neprieštaravęs jie mus pavedė, Mus pametė, kaip girtas senis murzino šuns pavadį. Nenoriu parinti žinau, kad įsikalęs būsi tą banalią frazę - "Nepatinka pyzdink į užsienį". Aš noriu būt namie, lieku nebesprunku tik abydna, kad tiem sūkom nusispjauti, kad mum sunku. Tai užtruko per ilgai juk pripažįsti, netikiu, kad žėdamas žinias tu pats kaip barbė šypsais. Nes laikas gydo, bet tuo pačiu ir vargina, šimtai knygų nebeveikiančių įstatymų, Jūs šaukiat netiesa, bet į krutinę nebetrankot, nes kaip ir aš pats suabėjotumėt ar lyst po tanku. Šimtai upių vagoja mano kraštą brangų, tartum kraujagyslės ant pavargusių rankų, Ir aš myliu tas rankas, po dangum mėlynu tik baisiai gėda būt su tais žmonėm po viena vėliava. Čia Saulė leidžias, bet ne visad pateka, Mintys žodžiai ir jausmai sukišti į matematiką. Nuvalkiota tematika neleidžianti miegoti, Tegul tebunie - mes pasiduodam. (x2) Dainą įrašinėjom vos ne metų dešimt, Liūdniausia, kad nedaug pasikeitė - kalčiausi mes čia. Matyt neturim parako, tik norą padriką, Sėdėsime ir guosimės, kad kažkas badauja Afrikoj. Ironiška, bet pas mus netrūksta bezdžionių, Tiek smurto šone, jie sodiną chebrą už "džionį" Jis bučiuoja kumščiais ją, palieka leisgyvią, paverks teisme, blet ir jie atleis jam. Tai kur mes einam? Įvardinkit kryptį padainavę lopšines tėvai galvoja kaip užmigti. Jūs pavargtumėt patys spręsti jiem duotą lygtį, vardan tos Lietuvos kurią įpratote trypti.

194 |